Ar Alytaus politikams užteks politinės valios ištiesti rajono gyventojams ranką

Kad pribrendo laikas traukti į dienos šviesą giliame stalčiuje laikomą Alytaus miesto ir rajono savivaldybių sujungimo projektą aišku kiekvienam, kas bent kiek nešiojasi masės tarp ausų. Rajono-miesto dichotomija yra toks pats absurdiškas sovietinis reiškinys, kaip žibalinė Vladimiro Lenino spingsulė arba vaikams indoktrinuoti skirtas propagandinis žurnalas “Genys”. Jei nežinot šių dviejų minėtų dalykų, pasiklauskit apie tai savo tėvų ir tuo pačiu apkaltinkit juos, kad jų karta, kuriai teko malonumas matyti sovietų sąjungos mirtį, į jos grabą neįmetė rajonų reiškinio. 

 

Be abejo, ne visi sovietmečiu atsiradę reiškiniai yra blogi. Bet, po velnių, rajonas tiesiog saugo savyje tą sovietinį absurdą – rajono administracijos centro įkūrimas miesto centre puikiai tą paliudija.

Šis rašinys tai ne tik sovietinį paveldą naikinančio fanatiko svaičiojimai. Jei jūsų neįtikino sovietinio paveldo teiginys, galime pateikti pluoštą ekonominių-socialinių argumentų kodėl reikia Alytaus rajoną sujungti su miestu: sumažėtų biurokratinė hidra, palengvėtų kasdieninė švytuoklinė gyventojų emigracija kryptimi rajonas-miestas ir atgal, sustiprėtų švietimas, atsirastų bendra infrastruktūra ir būtų galima vykdyti bendrus projektus, galiausiai, žmonėms nereiks apsimestinai didžiuotis, jog gyvena sovietų sukurtame administraciniame vienete ir kęsti rajono-miesto dichotomijos sukeltų kompleksų.

Kodėl būtent dabar tai aktualu? Todėl, kad 2019-uosius LR Seimas paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo ir Lietuvos vietovardžių metais. Tai reiškia, jog reikia ne tik sujungti Alytaus miesto ir rajono savivaldybes, bet ir atkurti teisingumą – pavadinant jas istoriniu pavadinimu – Dainavos savivaldybe. Gal šiuo metu tokia idėja skamba kaip iš fantastikos srities, tačiau taip ne tik sunaikintume seną sovietinį paveldą, vadinamą rajonais, bet ir pagerbtume Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimą, nes būtent Dainavos apygarda partizanai vadino mūsų kraštą.  

Ar Alytaus politikams užteks politinės valios ištiesti rajono gyventojams ranką? Rinkiminių debatų metu vieninteliam  Šarūnui Klėgeriui užteko ryžto drėbti tiesą į akis: “Alytus tiesiog dūsta rajono žiedinės savivaldybės gniaužtuose”, - rinkimų metu sakė tuomet dar kandidatas į Alytaus miesto merus Š. Klėgeris. Ar drąsos nepopuliariems sprendimams atsiras į Alytaus politinę padangę šovusiam Nerijui Ciesuliui? Pamatysim.

Be abejo, reikia pripažinti, kad sujungimo projektas dabar ant bobų liežuvių pasikabinęs. Neva ponu ant savo sprando būti geriau. Bet tokios šnekos turi politinę potekstę. Rajono prijungimas prie miesto sumaišytų kortas seniems rajono diktatoriams, nes gauti Dainavos savivaldybės mero postą reiktų daug daugiau balsų.

Tiesa sakant, prasta Alytaus rajono demokratijos būklė yra dar viena priežastis kodėl Alytaus miestas turėtų gelbėti rajoną. Rajonas savo kietos rankos valdymo metodus įrodinėja kiekvieną dieną per užsakymus ar tiesiogiai kontroliuojantis vietos žiniasklaidą bei visiškai nesiskaitydamas su bedante opozicija.

Gitanas Nausėda Lietuvos jaunimui linki nebijoti būti nesuprastiems

Šnekėjausi su ekonomistu ir kandidatu į Lietuvos Respublikos prezidento postą Gitanu Nausėda. Kalbėjome ne tik apie jaunimo politiką, bet ir kandidato jaunystę.

1.       Pirmiausia, kaip vertinate dabartinę jaunimo politiką ir jaunimo aktyvumą? Turint omeny faktą, kad 2014 m. Europos Parlamento ir Prezidento rinkimuose dalyvavo tik 37 % jaunų žmonių, o 2016 m. rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą - 37,8 %.

Už sausų skaičių visada siekiu įžvelgti tendencijas ir, šiuo atveju, jos mane džiugina. Jaunimas tampa vis labiau politiškai aktyvus. Be abejo, prie to prisideda socialiniai tinklai, suteikę daugiau galimybių bendrauti, rasti bendraminčių. Tačiau tai tikrai nėra vienintelė priežastis – tikiu, kad visuomenėje auga suvokimas, jog politika iš esmės turi būti orientuota į ateitį. Mes visi kartu turime kurti valstybę, kurioje gyvens tie, kuriems šiandien yra 16-a ar 20 metų. Valstybę, kurioje gyvens mūsų vaikai. Ir jei tie vaikai šiandien jau prisideda prie valstybės kūrimo, reiškia einame teisingu keliu.

Nereikia tikėtis, kad kažkas kažką padarys už tave. Jei nori pokyčių, nori kurti ateitį, turi tai daryti. Jaunas žmogus turi daugiau pozityvios energijos, dažnai out of box požiūrį ir tai yra labai svarbu. Neįsiklausyti į jauną žmogų tik todėl, kad jis turi mažiau metų ar patirties, yra klaida. Deja, politikai dažnai ją daro.

Be abejo, norėtųsi, kad į rinkimus ateitų daugiau jaunimo nei prieš penkerius ar trejus metus. Tikiu, kad ir ateis. Nes jų balsas svarbus ne tik renkant prezidentą, bet ir balsuojant referendume dėl pilietybės.

2.       Ar pats būdamas jaunas buvote politiškai aktyvus? Kada buvo Jūsų pirmasis susidūrimas su politika?

Pirmasis susidūrimas su politika, kaip ir daugeliui mano kartos žmonių, buvo Sąjūdis. Su draugais tuo metu vaikščiojome į visus mitingus, Katedros aikštėje, Vingio parke. Atvažiuodavo iš Klaipėdos mano tėveliai ir eidavome kartu.

Tai buvo nuostabūs laikai. Pavasaris, kai tirpsta dešimtmečius buvęs sąstingis, viskas keičiasi. Tiesiog matai, kaip akyse vienijasi tauta, atsikuria valstybė ir pats dalyvauji tame. Mano kartai šiuo atveju labai pasisekė – mes viena koja patyrėme sovietinės santvarkos absurdą, bet taip pat galėjome prisidėti prie valstybės kūrimo. Daug vyresnių žmonių, deja, to nesulaukė.

3.      Kokių priemonių, kaip prezidentas, imtumėtės jaunimo politikos srityje?

Viena svarbių problemų, kai kalbame apie jaunimo politiką, yra jaunų žmonių įtraukimas į valstybės valdymą. Manau, kad prezidentas galėtų ir turėtų tapti pavyzdžiu šiuo klausimu į savo komandą priimdamas daugiau jaunų žmonių. Mano štabe vidutinis amžius turbūt yra apie 25-27 metus, dauguma savanorių taip pat jauni žmonės, tad asmeniškai matau, kiek daug gali pozityvaus sukurti jų energija, žinios.

Antra ypač opi problema, manau, yra švietimas. Šiandien nemaža dalis žmogaus galimybių ir net tam tikra prasme jo likimas gali būti apspręstas to, kur gimei. Jei gimei Vilniuje, tėvai leido į geresnę mokyklą – tavo galimybės vienokios, jei gimei kaime, kur mokykla maža ir dar mažėja – galimybės kitokios. Taip būti neturėtų. Mes privalome išspręsti švietimo sistemos netolygumą ir užtikrinti pakankamą šveitimo kokybę, nesvarbu kuriame Lietuvos regione.

Tai būtų problemos, kurių sprendimo kaip prezidentas imčiausi pirmiausia.

4.        Ar remiate tokias idėjas, kaip galimybė balsuoti nuo šešiolikos metų ir internetinio balsavimo projektą?

Remiu ir skatinu jaunimą kuo aktyviau dalyvauti valstybės gyvenime. Manau, kad kitą dešimtmetį 16-os metų sulaukę žmonės jau galės balsuoti savivaldos rinkimuose. Balsavimas internetu, tikiuosi, tobulėjant technologijoms ir identifikacijos priemonėms irgi bus ateityje neišvengiamai įteisintas, tačiau prieš tai privalome išspręsti visus saugumo klausimus. Per pastaruosius keletą metų pasaulyje matėme pačių įvairiausių metodų manipuoliuoti ir įtakoti rinkimų rezultatus ir turime suvokti, jog tai darantys asmenys bei už jų stovinčios valstybės turi beveik neribotus resursus vykdyti kenkėjiškai veiklai.

5.       Pabaigai, ko palinkėtumėt Lietuvos jaunimui?

Energijos ir drąsos. Nebijokite klysti, nebijokite būti nesuprasti. Bandykite įvairias galimybes ir ieškokite savo kelio. Ir būtinai prisidėkite kurdami savo Lietuvą. Nes ji yra pirmiausia Jūsų - jaunų žmonių. Kalbu ne tik apie aktyvų dalyvavimą rinkimuose ar politiniame gyvenime. Savanorystė, pasiruošimas ginti savo valstybę, naujų verslų kūrimas, idėjų kėlimas ir įgyvendinimas – yra daugybė būdų kurti stipresnę, geresnę, teisingesnę, atviresnę Lietuvą. Ir kiekvienas jų vienodai svarbus. 

Alytaus kunigaikštystėje gildijų durys atvertos ne kiekvienam

Studijuodamas istoriją, supratau, kad gimti viduramžiais buvo loterija: jei gimei bajorų luome, tau labai pasisekė. Giminės herbas buvo geriausias to meto CV, su kuriuo atsiverdavo visų dvarų ir pilių vartai. Tiesa, gimti, pavyzdžiui, Radvilų giminėje, tikimybė buvo tolygi dabar laimėti milijoną, gal net mažesnė. Didžioji tuometės visuomenės dalis buvo nekilmingo kraujo baudžiauninkai ir ne įgūdžiai ar darbas tada buvo sėkmės raktas, bet kraujas ir pažintys.

Šiandien nebereikia tinkamo kraujo, kad galėtum būti valdžioje; nereikia pateikti giminės herbo pretenduojant į aukštas pareigas; nebereikia būti pirklių gildijos nariu, kad galėtum užsiimti verslu. Paveldimi sostai virto viešais rinkimais suteikiamais postais – luominė visuomenė išliko tik istorikų galvose.

Visgi, pastaraisiais mėnesius apie luominę visuomenę teko išgirsti ne tik iš istorikų, bet ir kai kurių alytiškių lūpų. Pastarieji pasakoja ne apie skaitytus romanus, o savo gyvenimus; jų istorijos primena pačią tikriausią baudžiavos ir gildijų gadynę.

Alytaus kultūros ir komunikacijos centro vadovybė, atrodo, virto valdovais, paveldėjusiais įstaigą ir besitvarkančiais joje lyg savame dvare. Tuo metu baudžiauninkų pasaulyje, konkrečiai jų mašinų stovėjimo aikštelėse, statomi ženklai su nustatytomis stovėjimo valandomis – it kokiems beteisiams dvaro mužikams trumpam išleistiems iš pilies pauliavoti.

Sporto klubai „Margiris“ ir „Roninas“, šokių studija „Alemana“ bei Alytaus tradicinio aikido klubas metami lauk dar nesibaigus jų nuomos sutartims, nes bajorų luomas pasitarė ir taip nusprendė. It baudžiauninkas turėjo pasijusti ir verslininkas Žilvinas Treigys, sužinojęs, kad automobilių stovėjimo aikštelę asfaltavo ne sau, o Alytaus ponams.

Nerūpi Alytus kniaziams ir Jotvingių gatvės verslininkai, kurie visą darbo dieną praleidžia prie lango žiūrėdami, kaip nepanorę šokinėti per vamzdžius ir trinkelių krūvas klientai eina pro šalį.
Tiesa, Alytaus kunigaikštystėje gildijų durys užvertos ne visiems. Prieš daugiau kaip mėnesį meras susitiko su „Maxima“ atstovais, kalbėjosi apie statybas buvusios autobusų stoties teritorijoje. Ir šiuo metu Topolių gatvėje kylančiam naujam  prekybos centrui „Norfa“ vietos valdžia neturi pretenzijų, nors paprastiems mirtingiesiems kyla klausimas: ar tik būdamas didelis gauni teisę išlupt medžius ir ardyti XIX amžių menantį geležinkelį?

Aūūūū, savivaldybės tarybos Aplinkos ir plėtros komiteto nariai!!!!! Ar atsibusit tuomet, kai prekybos centrą turėsime ant kurių nors iš miesto kapinių? Kodėl Alytuje verslu gali užsiimti tik išrinktieji, turintys „Maksimos“, „Norfos“ ar „Rimi“ herbus, o smulkiems amatininkams, pavyzdžiui, užsiimantiems mūsų vaikų fiziniu lavinimu, trankoma sporto rūmų durimis prieš nosį? Vėl grįžtame į gildijų laikus?

Nėra tada ko stebėtis nutaisius ištįsusias minas, kai prieš akis – demografinė ar nedarbo statistika Alytaus mieste. Kai vienas luomas tampa uždaras, užburtas ratas įsisuka ir visa visuomenė grįžta į viduramžišką feodalizmo būvį. Emigrantas, nebegalėdamas praverti pirklių gildijos durų, lieka emigrantu, o postai rotušėje virsta sostais, kuriuose kraujas pamėlsta ir nebekankina žemiškos problemos: tuos pačius viduramžius menantis magnetinio rezonanso tomografas ar pagalvės mokestį primanantis mokestis už šiukšles.

Ar Alytus seksizmo sostinė?

Toks klausimas iškilo, kai įėjęs į vieną Alytaus prekybos centrą pamačiau marškinėlius su nuotraukoje matomais užrašais. Nejaugi tokios prekės tik man atrodo įžeidžiančios? Juk tai ne tik marškinėliai. Tai žinutė, kurią dalis Alytaus visuomenės siunčia moterims – tobuloms nepavargstančioms tarnaitėms neskaudančiomis galvomis. Žinokite tą, o kad nepamirštumėte, tai nusipirkite šiuos marškinėlius.

Kad tokio tipo prekės nėra tik lėkštas humoras, o dalis žmonių tai priima už gryną pinigą, rodo asmenų mintys socialiniuose tinkluose. „…pavargusi moteris negali padėti vyrui atsistatyti. Ji kaip išdžiuvęs šulinys, negali numalšinti ištroškusiojo“,- taip parašė ne koks Pilypas iš kanapių, bet Seimo narys Zenonas Streikus. Į tokį elgesį, ko gero, teisingiausiai sureagavo kitas politikas – Gintautas Paluckas ironizavo, kad „pono filosofo-seimanario sukurtoje moters naudojimo instrukcijoje turbūt yra ir daugiau reikalavimų“.

Tikriausiai socialdemokratų lyderis liūdnai papurtytų galvą sužinojęs, kad Alytus jau surašė tokią instrukciją: „1. Tobula. 2. Nepavargusi. 3. Skaniai gaminanti. 4. Nejaučianti skausmo.“. Instrukcija surašyta juodais dažais ant baltų marškinėlių ir puikuojasi Alytaus prekybos centro vidury. Z. Streikus tokius iškart pirktų!

Tačiau grįžkim nuo Vilniaus ponų prie mūsų namų Alytaus. Kaip ir kitur, čia seksizmas nėra uždraustas, gal niekada ir nebus. Bet kam taip didžiuotis ir tokio tipo prekes pastatyti pačioje matomiausioje vietoje? Šalia įėjimo!

Juos kaip tik reiktų laikyti po prekystaliu, o pirkėjas, kuris mėnulio veikiamas tokių užsimanytų, turėtų tyliai palaukti kol liks tik jis vienas ir tik tada prašyti juos parduoti. Tokius marškinėlius perkantis žmogus turėtų jaustis lyg perkantis stipriausio alaus ar pigiausio vyno, vadinamojo „rašalo“, butelį – išėjęs iškarto slėpti po skvernu.

Ir dar. Kur tokiais puoštis? Gal Alytuje vyksta koks patriarchalinis seksizmo festivalis, kur moterys taip apsidabinusios važiuoja rungtis, kuri geriau aptarnaus vyrą?
Galiausiai, ar įsivaizduojate, kad tokius marškinėlius nešiotų mūsų rašytojos: Žemaitė ar Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, visuomenininkė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, revoliucionierė Emilija Pliaterytė? Galų gale, Šatrijos Ragana?

Mano galva, nešioti tokio „stiliaus“ marškinėlius (parduotuvėje buvo ir vyrams skirtų seksistinių apdarų) ir tuo didžiuotis yra tas pats, kas nešioti marškinėlius su Stalino portretu ir tuo didžiuotis.

Su tokiais marškinėliais reiktų elgtis, taip kaip Alytuje elgiamasi, pavyzdžiui, su Sosnovskio barščiais: pamačius tokią prekę paskambini Alytaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus vyriausiajam specialistui ir prašyti, kad atsiųstų už gražią aplinką atsakingus darbuotojos, o pastarieji marškinėlius supirktų ir sunaikintų.